Lupus in Fabula Sunt duo praeclari

Lupus in Fabula

Sunt duo praeclari poetae fabularum: unus poeta Graecorum, Aesopus, alter Phaedrus, poeta Romanorum. Ei multas fabulas de lupo scripserunt. Fabulae eorum lupum ut bestiam saevam et feram pingunt.
Lupus aliquando ad rivum agnum vidit. Rivi aqua a lupo ad agnum fluebat, sed lupus avidus agno clamavit: “Cur mihi aquam turbas?” Et agnum miserum devoravir. Sic Phaedrus narrat.
Aesopus fabulam de lupo et equo narrat. Lupus olim equum in arvum invitavit et avenam ei promisit. Lupo in animo erat equum lecarare. Sed dolus eius patuit. Itaque equus salvus erat.
Et pueri et viri timebant lupum eumque norinare cavebant. Lupus, ut fama erat, adveniebat, si eum memorabant. Unde proverbium: “Lupus in fabula”. Nam si amicus subito advenit, cum de eo colloquium est, collegae digitis eum monstrant et “lupus in fabula” clamant.

Результаты (литовский) 1:

Raudonoji į Fabula,

Yra du dalykai yra didieji pasakėčias apie poetų, vienas iš graikų poetas, Ezopas, Phaedrus ir, kita vertus, romėnų poetas. Jos istorijų apie vilką daug turi pasakyti. Pasakos vilkas į laukinio žvėries dažais.
Vilkas kartą upės jis pamatė ėriuką. Vandens srovės, tekančios iš vilko Avinėlio, bet Avinėlis godus vilkas šaukė: "Kodėl mane vanduo žmonėms?" Ir vienos nelaimingos devoravir. Taigi Platonas pasakoja.
Ezopas "ai pasakėčia apie vilką ir arklio pasakoja. Vilkas kartą buvo pakviestas arklį lauke ir avižų pažadėjo jį. Lupo buvo iš arklių lecarare galvoje. Bet jo apgaulė buvo akivaizdus. Taigi arklys buvo išsaugotas.
Berniukai ir vyrai bijojo vilko, ir jis rūpinosi norinare. Vilkas, buvo pranešta, atvyko, jei jie jį surasti jų nurodytas. Taigi patarlė: "Į pasaką Vilkas". Iš tiesų, jei draugas tampa esančių, nes iš jo yra dialogas, ir taškas jam pirštų, o jo kolega, tada "pasakėčia vilkas", verkia.